Meilė medicinai ir menui

Rugsėjį Lietuvoje lankosi sa­vo medicininiais išradimais ir kūryba garsėjantis lietuvių kil­mės neurologas bei menininkas dr. Audrius Plioplys.

Lietuvos gydytojų sąjungos gar­bės narys dr. A. Plioplys daugiau kaip 40 metų tyrinėja mąstymo, minties ir sąmonės ištakas mene. Per kelis dešimtmečius šis meni­ninkas išbandė įvairiausias skir­tingas technikas, meno darbams kurti naudoja instaliacijas, tapybą, fotografiją, encefalogramas, tech­ninius elementus, šviesos diodus ir kt. Už mokslinius atradimus jis ne kartą apdovanotas. Daug metų medicinoje jis gilinosi į autizmo ir epilepsijos ligas, taip pat išsamiai tyrinėjo Alzheimerio ligą. Jis kelis dešimtmečius gydė vaikus, ser­gančius neurologinėmis ligomis. Kaip pats sako, prisidėjo prie me­dicinos pagerinimo.

„Galbūt žymiausias dalykas, kurį aš sukūriau – liemenės terapija. Tos liemenės buvo naudojamos vaikų ir paauglių, kurie serga plau­čių liga. Pagalvojau, kad vaikai, sergantys cerebriniu paralyžiumi, labai dažnai suserga plaučių už­degimu. Sugalvojau tokį metodą: uždėta ant kūno liemenė labai greitai pumpuoja orą, masažuoja krūtinę ir išvalo skysčius iš plau­čių. Reikėjo rasti aparatūrą, ben­droves, kurios galėtų ją padova­noti. Kai rengėme šį projektą, vienas aparatas kainavo 15 tūkst. dolerių. Radau bendrovių, kurios padovanojo tris ar keturis apara­tus. Atlikome studiją, kuri truko metus. Plaučių uždegimų skaičius labai sumažėjo. Sutrumpėjo ir lai­kas, kurį vaikams reikėjo praleisti ligoninėje. Piniginės investicijos buvo labai mažos, palyginti su tuo, kiek buvo sutaupyta pinigų ligoninei. Išspausdinau straipsnį. Dabar ši terapija naudojama vi­sose JAV ligoninėse. Labai daug žmonių tokias liemenes turi ir na­muose. Esu sukūręs ir kitų pageri­nimų, bet šis – žymiausias, kurio atgarsiai ėjo per visą Ameriką ir gal net pasaulį, nežinau“, – teigė gydytojas ir menininkas.

Dr. A. Plioplio teigimu, jo menas įtraukia neurologinius elementus. Per kelis dešimtmečius jis yra iš­bandęs skirtingas technikas. Per beveik trijų savaičių viešnagę me­nininkas surengė parodas ne tik Marijampolėje, bet ir Kybartuose, Vilkaviškyje, Virbalyje, Pilviškiuose, taip pat Kaune, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje. Pačiu svarbiausiu savo kūriniu jis laiko akmenų instaliaciją prie Var­nupių piliakalnio – ją įkvėpė garsi Lietuvos mokslininkė archeologė Marija Gimbutienė, kurios gimimo 100-ąsias metines šiemet mini­me. Marijampolės kultūros centre dr. A. Plioplys paminėjo (rugsė­jo 14 d.) savo 70-metį. Pristatytas jo perfomansas „Protėvių takais“, meninė instaliacija „Protėviams atminti“ ir paroda „Sibiro sielos“. Vilniuje, Lietuvos medicinos bi­bliotekoje, atidaryta dr. A. Plioplio darbų paroda „Šilko Neuro Menas“.

Šiuose darbuose, anot meni­ninko, atsispindi ankstesnių kū­rinių motyvai, tačiau kiek trans­formuoti – lygiai taip, kaip mūsų prisiminimai transformuoja regos impulsus ir suaktyvina naujus mil­žiniškus neuronų tinklus galvos smegenų žievėje. „Mano darbams būdingas daugiasluoksniškumas: keli neuroanatominiai, neurofi­ziologiniai ir meniniai sluoksniai surenkami, modifikuojami, sumai­šomi ir taip atskleidžia gilesnius minčių ir prisiminimų klodus. Me­no kūriniuose naudojami mano paties smegenų magnetinio bran­duolinio rezonanso tomografijos ir elektroencefalogramos vaizdai yra susipynę, persidengę. Būtent iš tokio ir panašaus neuronų tin­klo sudėtingumo ir randasi mūsų žodžiai, mintys, sąžinė. Naujausi kūriniai, visi sukurti šiais metais, yra plataus formato atspaudai ant šilko, jais siekiau išplėsti savo kūrybos lauką nuo galerijų, mu­ziejų aplinkos iki dėvimos, tin­kamos naudoti mados pasaulio, išlaikydamas tokį patį vaizdinio ir filosofinio sudėtingumo gylį. „Šilko Nauro Meno“ seriją sudaro 14 darbų. Kiekvieno dydis – 140 × 140 cm. Darbai pakabinti nuo lubų kaip interaktyvi meno paro­da – kiekvienas kūrinys, ištemptas horizontaliai viršuje, laisvai ple­vėsuos apačioje. Kitas šios serijos darbų rinkinys demonstruojamas profesionalių modelių kaip ma­dos šou, kurio metu aš paaiškinu kiekvieno darbo sukūrimo istoriją“, – taip menininkas pristatė savo naujausių darbų ciklą.

Apie laiko tėkmę ir dabartinės akimirkos svarbą ir prasmę

Žinomas ne tik dėl medicininių atradimų, bet ir dėl ryškaus indė­lio į meno pasaulį – taip būtų ga­lima apibūdinti medicinos mokslų daktarą Audrių Plioplį.

Jis pabrėžia, kad jo negalima pristatyti tik kaip mokslininko ar gydytojo, būtina pridėti ir faktą, kad jis – menininkas. Unikalus pavyzdys, kaip vienas asmuo daugybę metų sugebėjo derinti dvi labai skirtingas profesijas. Jis ne kartą yra priminęs: „Supratau vieną dalyką – menas ir neurolo­gija nėra du skirtingi pasauliai.“ Čikagoje gyvenantis gydytojas ir menininkas yra dažnas svečias Lietuvoje. Šiemet jis atvykęs ilges­niam laikui. „Gydytojų žinioms“ jis teigė: „Jau trys savaitės kaip esu čia.“ Buvo prisiminta, kad per tą laikotarpį surengta jo kūrybos parodų įvairiose Marijampolės rajono vietovėse, taip pat Kaune ir Vilniuje.

Daktaro A. Plioplio pasiteirauta apie kiek neįprastą šio menininko kūrybos darbą – akmenų insta­liaciją prie Varnupių piliakalnio. „Tai – ilgalaikis projektas. Pirmus akmenis sudėjome birželio gale, tai ir buvo oficialus projekto pri­statymas. Šį mėnesį bus papildyta akmenų. Planuojama, kad iš viso reikės bemaž 200 nemažo dydžio akmenų, iš kurių pusė jau surinkta, o kiti dar renkami. Tai bus savitas archeologinis paminklas. Tas ori­ginalus mano planas toliau tęsis. Jis susietas su seniausiu Lietuvoje kapinynu, kurį 1938–1939 m. ty­rinėjo žymi Lietuvos archeologė Marija Gimbutienė. Ji tas savo nuotraukas, brėžinius panaudojo disertacijoje 1946 m. Tiubingene, Vokietijoje. Pagal tą schemą prie šio piliakalnio ir bus išdėstyta beveik 200 akmenų. Pagrindinis tikslas – šia akmenų instaliacija pagerbti M. Gimbutienę – šie­met minime jos 100-ąsias gimimo metines. Kartu bus prisiminta ir mūsų proistorija. Šis piliakalnis yra 3 tūkst. metų senumo. Tad ši vieta mena seniausią Lietuvos istoriją. Instaliacijoje įtraukiame ir dabartį. Akmenys yra dideli – minimum pusė metro aukščio, kad būtų galima ir atsisėsti. Tai vieta, į kurią bus galima ateiti ir atsisėsti, susiburti, pakalbėti su bendruomenės atstovais. Kita mintis – kiekvienas akmuo susie­tas su individualiu asmeniu. Tiems, kurie paaukos akmenį, jis ir bus jų šeimos simbolis. Akmenys bus uždažyti ir išpiešti neuroninėmis juostelėmis (akmens bus uždažyta tik 10 ar 15 proc.). Ten, kur bus už­dažyta, bus pateikta informacija, t. y. vaizdai iš tos šeimos istorijos. Įtraukiame žmones, jų šeimas. Žinoma, kurios turės savo akmenį. Marijampolės kultūros centras turi atskirą tinklalapį, skirtą šiam projektui. Ateinančią vasarą pra­dėsime akmenų dažymą. Kartu bus jungiamasi su seniausia Lie­tuva, jos dabartimi ir ateitimi. Su saule, lietumi nuo akmens dažai atšoks, t. y. nubluks. Tad kas kokius 5 metus reikės atnaujinti. Kartu bus atnaujinama ir šeimos istorija (šeimos narių pagausėjimas, anū­kų atsiradimas ir kt.). Raštas bus pakeičiamas. Tikslas ir būtų – šis darbas ištisai keičiasi per amžius į ateitį“, – apie savo akmenų ins­taliaciją pasakoja dr. A. Plioplys.

Ar tenka pabendrauti su kole­gomis? „Dieną prieš atidarant savo kūrybos parodą Lietuvos medici­nos bibliotekoje skaičiau paskaitą VU Medicinos fakulteto neurolo­gams. Tad susitikau jų visą būrį. Klausiate, ar gera kryptimi eina neurologai Lietuvoje? Dabar visur yra universali, t. y. tarptautinė, in­formacija medicinoje. Ypač dabar, pandemijos metu. Konferencijos, net ir kongresai vyksta nuotoliniu būdu, visa informacija pasiekiama įvairiais informaciniais kanalais. Tik reikia mokėti anglų kalbą. Visi žino, kad anglų kalba daugelyje mokslo sričių (ne vien medicinos) yra žinojimo pagrindas. Tad se­kant savo srities informaciją nėra sudėtinga. Lyginti Lietuvos ir JAV medikų nebūtina, nes visi žino tą patį. Žinoma, klinikiniai tyrimai ar gydymo metodika gali šiek tiek keistis, bet nesmarkiai“, – kalbėjo dr. A. Plioplys.

Buvo pasiteirauta, ar jaučiami pasikeitimai Lietuvoje, nes gydy­tojas dažnai lankosi tėvų žemėje. „Pernai Lietuvoje konferencijoje skaičiau pranešimus. Tuomet bu­vo prasidėjusi pandemija ir ji vis dar tęsiasi. Pirmutinis Lietuvos žvilgsnis buvo dar sovietiniais metais. Tai buvo visai kitas pasau­lis man, gimusiam ir užaugusiam Kanadoje. Jei lyginčiau, kas yra JAV ir čia, tai galiu atsakyti asme­niškai. Lietuvoje man yra labai gera, šilta lankytis. Turiu daug draugų, pažįstamų, čia jaučiuosi savas. Deja, taip komfortiškai ne­sijaučiu Amerikoje gyvendamas. Ten bendraujama gerokai šalčiau. Lietuvoje daug geriau jaučiuosi.

Straipsnis publikuotas 2021 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos gydytojų sąjungos dvisavaitiniame elektroniniame informaciniame leidinyje „Gydytojų žinios“ Nr. 2021-17 (52)