Šeštadienį į fotografijų parodą „Gracija“ Marijampolės kultūros centre vietos gyventojus ir svečius sukvietė profesionalus fotografas Laimis Urbonas, gyvenantis Čikagoje (JAV). Menininkas priklauso Profesionalių Amerikos fotografų asociacijai (Professional Photographers of America, PPA), nuolatos dalyvauja fotoparodose, yra surengęs ir asmeninių parodų. Skaičiuoja, kad jau dalyvavo daugiau kaip dvylikoje parodų, tarp jų ir – Vilniuje. Jo fotografijos eksponuojamos įvairiose galerijose Čikagoje. Mums jis ypatingas dar ir tuo, kad yra mūsų kraštietis, prieš 25-erius metus iš Liudvinavo seniūnijos Želsvos kaimo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas. Gal ir todėl šeštadienio popietę į Laimio parodos pristatymą tiek daug susirinko žmonių, tarp kurių ir visa Želsvos bendruomenė, maloniai nustebinusi patį autorių.
Namo grįžo su unikalia paroda
„Mano draugai mane vadina Laimiu. Aš esu fotografas, mėgaujuosi darbu ir gyvenimu šviesiame Čikagos mieste. Kūryba – tai mano gyvenimas. Per ją išreiškiu ne tik savo džiaugsmą, bet ir skausmą, netektis, emocijas. Jaučiu aistrą fotografijai, nes tai galimybė sustabdyti tą unikalų laiką, išsaugoti vaizdą amžinai“, – citavo L. Urboną jo parodą pristatydamas režisierius Vytenis Pauliukaitis. Pasak režisieriaus, šiandien Laimis grįžo namo su unikalia paroda. O šių sugrįžimų kaltininkė – Marijampolės savivaldybės tarybos narė Irena Lunskienė, kuri sumanė suburti Želsvos bendruomenę, kad išeiviai neprarastų ryšio su gimtine, žmonėmis. „Šiandien šių sugrįžimų pirmasis etiudas“, – sakė V. Pauliukaitis.
– Tiesiog noriu, kad gimtojo krašto žmonės neprarastų ryšių su Lietuva, neišnyktų be pėdsako iš gimtinės gyvenimo. Juk jie visi mūsų vaikai. Kartu augę, mokęsi. Norisi žinoti, kaip jiems sekasi, pasidžiaugti ir pasididžiuoti kraštiečių gebėjimais, kūrybiškumu net ir gyvenant toli nuo Lietuvos. Svarbu, kad jų širdyje išlikusi Lietuva, – kalbėjo Irena Lunskienė.
Pasak Želsvos bibliotekoje dirbančios I. Lunskienės, atrasti Laimį padėjo jo mama Elvyra Urbonienė, papasakojusi, kaip sekasi sūnui. Praėjusių metų pabaigoje jis kaip tik viešėjo Želsvoje. Tuomet ir buvo sutarta, kad vasarą Marijampolės 230 metų jubiliejaus proga Laimis Kultūros centre surengs fotografijų parodą. „Linkiu, kad Tavo sūnus kuo dažniau grįžtų namo“, – sakė I. Lunskienė, perduodama parodos autoriui Marijampolės savivaldybės mero Povilo Isodos padėką.
Fotodarbai – aukščiausia matematika
Parodoje lankytojai galėjo išvysti fotoaparatu užfiksuotas akimirkas iš Čikagos šokių kompanijos „Joffrey Ballet“ šokėjų pasirodymų. Didžioji dalis fotografijų juodai baltos, dalis spalvotų. Laimis papasakojo, kaip gimė idėja fiksuoti kamera baleto šokėjus.
– Esu didelis baleto gerbėjas. Želsvoje teko pačiam lankyti šokių būrelį. Pasirinkimo nelabai buvo. Arba eini šieno vartyti, arba šokti. Aš rinkausi šokti, – pasakojo Laimis.
Pasak parodos autoriaus, visi šio nuotraukose įamžinto projekto dalyviai yra modernaus Čikagos „Joffrey“ baleto šokėjai. Jis dažnai lankėsi jų koncertuose. Po kelių sezono pasirodymų gimė idėja juos įamžinti nespalvotoje fotografijoje, norėjosi užfiksuoti šokių momentus, kūno linijas, šokėjų emocijas. Tai buvo didelis iššūkis. Projektas užtruko beveik trejus metus, per šį laiką profesionalus fotografas teigė išmokęs daug naujų dalykų.
Pasak Laimio, darbą jis pradėjo nuo pokalbių su šokėjais. Teko pritaikyti studiją jų pasirodymams, kai kurią poziciją tekdavo kartoti kelis šimtus kartų.
– Nufotografuoti šokantį žmogų judesyje nepaprastai sunku. Fotodarbai, kurie čia eksponuojami – aukščiausia matematika, – sakė V. Pauliukaitis.
Režisierius, pristatydamas parodą, jo autorių smagiai pakamantinėjo. „Ar fotografija melas, ar tiesa“, – klausė jis Laimio.
– Veiksmas man labai svarbus. Fotografuodamas aš turiu savo viziją ir darau taip, kaip man atrodo. Peizažai man – kaip tapybos darbai, noriu, kad jie būtų tokie, kokius aš juos matau. Tad dirbu prie fotografijos tol, kol sukuriu vaizdą, kurį noriu matyti. Taigi fotografija – laisvė. Nuotrauka 100 tūkstančių žodžių knyga, pasižiūrėkite ir susikurkite savo istoriją, – kiek netikėtai atsakė parodos autorius, pripažindamas, kad netgi fotografuodamas portretus, šeimos šventes, jis moka įtikinti žmones, kokia nuotrauka bus geriausia, kokios režisūros reikėtų.
Į V. Pauliukaičio nusistebėjimą, kaip su tokia pozicija jis turi tiek daug klientų, Laimis atsakė su humoru ir paprastai: „Aš esu geriausias“.
V. Pauliukaitis paminėjo ir kitas L. Urbono fotonuotraukose užfiksuotas temas. Tai ir Lietuvos vaizdai, bažnyčios. „Nemačiau taip gražiai nufotografuotos Petro ir Povilo bažnyčios kaip Laimio“, – sakė V. Pauliukaitis. Taip pat L. Urbono fotografijose galima išvysti ir daugiau įvairiausių architektūros kūrinių, nes architektūra dar viena jo aistra, akimirkų iš kelionių, užfiksuotą maistą, kurį norisi čia pat valgyti, gėles, paukščius. Daugybė Lietuvos vaizdų, kuriuos gali pamatyti internete. „Jis lyg Lietuvos ambasadorius, supažindina pasaulį su Lietuva“, – sakė režisierius.
Parodos pristatyme labai derėjo Šv. Cecilijos gimnazijos šokių studijos „Pa de gras“ pasirodymas. Violončele grojo Kasparas Šerpytis. Atidarymo dieną ir kol veiks paroda, iki rugpjūčio 16 d., galima įsigyti L. Urbono fotografijos darbų. Už juos surinktos lėšos keliaus į Marijampolės vaikų dienos centrą „Suvalkijos saulytės“, kurį lanko įvairių negalių turintys vaikučiai. V. Pauliukaitis taip pat kvietė visuomenę ir neperkant fotografijos darbų pagal galimybes paremti „Suvalkijos saulytes“. Lėšos vaikų dienos centrui labai reikalingos. Atidarymo dieną buvo parduota apie 20 proc. darbų.
Autorė – Loreta Tumelienė
Straipsnis publikuotas 2022 m. birželio 22 d. Marijampolės apskrities laikraštyje „Suvalkietis“ Nr. 49 (10845)
