Viktorija Daniliauskaitė: „Marijampolė mane priėmė“
Marijampolės kultūros centro Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerijoje atidaryta Vilniuje gyvenančios dailininkės Viktorijos Daniliauskaitės kūrybos paroda „Sugrįžimai“. Jei kas matė Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejuje nuo praėjusių metų pabaigos ilgai veikusią jos mažosios grafikos parodą „Pasaulis delne“, teneapsirinka: tai nėra jos tęsinys. Naujoji ekspozicija atveria visai kitas ir kitokias šios autorės kūrybos gelmes – tęsiamos tik temos, kurios yra amžinos.
„Sugrįžimų“ ekspozicija nesusipažinusiam su V. Daniliauskaitės kūryba gali atrodyti autorę esant tekstilės, dizaino ar kito žanro atstove – „grynosios“ grafikos čia mažai. Tačiau išsisklaidžius pirmajam netikėtumo įspūdžiui, o ypač kažkada jau mačius kūrinių įvairovę, belieka pasidžiaugti nepaliaujamu gebėjimu ieškoti, atrasti ir keistis. O gal ieškoti nė nereikia: autorė sakė, kad viskas vyksta natūraliai, lyg savaime – kūrinys bedirbant ryškėja, tarsi iš negatyvo virsdamas pozityvu, pačiai nė nesistengiant… „Tai naujas saviraiškos būdas, kai darai iš paprastų dalykų, spalvos atsiranda ir susipina priklausomai nuo emocijų“, – sakė autorė, paklausta apie didelį, daug laiko pareikalavusį kūrinį „Eglės namai“. Stebina ir kūrinių formatai, ir medžiagos, naudotos kūryboje. Kaip iš šimtų akmenukų „nuausti“ kilimą – nes toks įspūdis pradžioje: erdvinis darbas. Ir kai suvoki, kad kiekvienas tų akmenukų daugybę kartų delnuose laikytas, pirštais išglostytas, voratinkliu aprengtas… Viktorija sako, kad akmuo visada buvo šalia žmogaus, tie akmenukai „tiesiog prašosi paimami į rankas“. Vieni jų – iš pamario, pajūrio, kiti – nuo mūsų laukų vieškelių. Ir dar – titnagas, keliantis ypač daug minčių. „Skiriu Tėvams Julijai ir Antanui (g. 1926 m.) ir Seneliui Antanui (g. 1876 m.)“ – toks parodos „Sugrįžimai“ paskyrimas. Gal iš titnago ir jos pačios tėvai, seneliai buvo perėmę tvirtybę, kai kentė toli nuo tėvynės ir nežinojo, ar ten besugrįš? Autorės senelis Antanas Pranas Daniliauskas – vienas Marijampolės mokytojų seminarijos įkūrėjų ir direktorių, Rygiškių Jono gimnazijos direktorius. Tėvas Antanas gimė Marijampolėje, su motina Julija Pūtvyte susipažino tremtyje, čia gimė ir Viktorija. Giminėje buvo daug tremtinių, daug skaudžių istorijų. O iš kur polinkis į menus? Matyt, atėjo per genus: Julija Daniliauskienė tapo tarptautiniu mastu žinoma karpinių meistre, tėvas – etnologas, humanitarinių mokslų daktaras. Šviesos siekimo jiems tekę išbandymai nesužlugdė… Supažindinusi su autorės biografijos faktais Kultūros centro parodų organizatorė Viktorija Revinienė pasidžiaugė jos sugrįžimu ten, kur šeimos šaknys, o menininkų klubo „Mūza“ vadovė Onutė Surdokienė tuo, kad šiųmetėje „Pasaulio sūduviečių“ parodoje bus ir Viktorijos darbų, nes šie metai jai jubiliejiniai – kaip ir jos brangiausiems žmonėms, kuriems skiria savo kūrybą. Taip pat ketinama išleisti knygą… Autorę sveikino Rygiškių Jono gimna zijos atstovės, režisierė Milda Mažėtytė-Antanauskienė, seniai bendraujanti su Viktorija Daniliauskaite, pasidžiaugė jos netikėta, nauja kūrybos raiška bei ištikimybe etninėms vertybėms, baltų pasaulėjautai.
Suvalkietis Nr. 17 (11223) 2026-03-06 Nijolė LINIONIENĖ
