Kas pas mus (o ir daug kur Lietuvoje) nėra girdėjęs Ievos Olimpijos Voroneckytės vardo bei ne kartą buvęs nustebintas jos kūrybinių sumanymų, idėjų gausos ir įvairovės? Svarbiausia, kad tas idėjas, žvelgiančiam iš šalies dažnai atrodančias kone fantastinėmis, Ieva visada įgyvendina. Kurti būtinas talentas, o įgyvendinant – dar ir gebėjimas organizuoti, apskaičiuoti ir, žinoma, atkakliai dirbti. Juk daugiabučio siena aikčioti verčiančiu didžiuliu paveikslu tampa ne per dieną ar dvi…
Leidus atsiverti parodų erdvėms Marijampolės kultūros centre parodų užderėjo dar gausiau, nei įprasta: be kitų, gražiai viena kitą keičia projekto „Pasaulio sūduviečiai“ ekspozicijos. Baigiantis balandžiui parengta ir lankytojų II aukšto fojė laukia netikėta (ir vėl!) Ievos Voroneckytės kūryba – paroda „Artu“. Netikėtas pavadinimas? Netikėtas ir žanras – juvelyrika („Mano smalsumo segė“, „Mamos Rasos pakabukas“, „Močiutės Gražinos segė“). Originali, subtili ekspozicija, meniškas prisistatymas būsimiems lankytojams: „Jau daugiau kaip dešimtmetį kūryboje man artimos žmogaus ir gamtos temos. Visi sidabriniai papuošalai sukurti iš mano pačios ir artimųjų delnų ir pirštų atspaudų, siekiant perteikti asmenybės individualumą – mamos delne rasos lašelis, mylimojo pirštų atspaudai lyg dažuose ant eskizų knygelės, masyvi brolio karininko segė… Pagrindinė personalizuotos juvelyrikos idėja – ji brangi ir neįkainojama, nes įspausta brangaus žmogaus žymė.“ Iš tiesų – ir delno, ir pirštų atspaudai liudija: kiekvienas mūsų esame vis kitoks, unikalus, šių žymių nepanaikinsi. Nuo seno sakoma, kad šie mūsų delnų raštai parodo ir gyvenimo kelius bei vingius…
Kaip sakė pati autorė, ši paroda iš tiesų nėra kaip nors „staiga nukritusi“, netikėta. Ji atsirado iš senokai brandintų minčių – ir kai kurie darbai sukurti pakankamai seniai, dabar kiek patobulinti, kiti nauji – tiesiog reikėjo paskatinimo ir ekspozicija atsirado. Juvelyrika Ievai nesvetima, dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje (beveik prieš dešimtmetį) dirbo su stiklu, ėmė eksperimentuoti – jau tada suintrigavo kūno atspaudų efektai.
Kurdama papuošalus konkretiems žmonėms Ieva Olimpija Voroneckytė daug galvoja ne tik apie formą, bet ir apie tai, koks ženklas, simbolis be realaus atspaudo dar galėtų atspindėti asmenybę. „Artu – tai reiškia būti kartu. Karantinas šį jausmą išgrynino, suvokėme, kaip svarbu vieniems kitus branginti“.
I. Voroneckytė įsitikinusi, kad ir toliau šį jausmą galės įprasminti savo darbais – juvelyrika taip pat. Ji sakė esanti dėkinga ne vienam jai padėjusiam žmogui, nes teko spręsti ir technines problemas – šioje srityje jai, kaip juvelyrei, dar reikia daug ko išmokti. Bet prisimenant gausybę įvairių jos darbų abejonių nekyla: naujų prasmingų, subtilių juvelyrikos (o gal ir ko visai netikėto?) parodų tikrai pamatysime.
Straipsnis publikuotas 2021 m. gegužės 8 d. Marijampolės apskrities laikraštyje „Suvalkietis“ Nr. 37 (10730)
