Šį, šiaip jau tradicinį, normalų lietuvišką, pasak specialistų, sausį, kuris vis dėlto ne vienam atrodo pernelyg šaltas, keliantis primirštų rūpesčių ir… nepatogus, dairomės po artimiausią erdvę. Aiktelime, kad (ne pas mus!) daugiau nei minus 20, o kitur dar ir prisnigo daug – nurimstame. Kol kažkas paklausia: „O jūs matėte, kokie šalčiai Ukrainoje? Daugiau nieko sakyti tarsi ir nebereikia – tik gali pagalvoti, kad reikia pervesti tradicinę (ar didesnę) sumą į tam tikrą sąskaitą…
Bet, pasirodo, žmonės daro ir kitus darbus, kuriuos net galėtum pavadinti tam tikros rūšies kūryba. Marijampolietis Romas Bilinskas, kurį ne vienas galbūt žino kaip medžio meistrą, dalyvaujantį ne tik įprastose šventėse, mugėse – labiau mėgstantį gyvosios archeologijos, istorijos rekonstrukcinius renginius, kol kas neruošia savo darbų vasarai, nors apie keliones gal ir pagalvoja. Bet apie tai vėliau.
Dabar marijampolietis savo namuose jau ne savaitę ar dvi kasdien gamina daiktus, kurie gali bent kiek pagelbėti, ar šaltose patalpose esantiems ukrainiečiams – o šalčio ten panašiai tiek, kiek ir pas mus. Kaip ilgai išbūtume be mažiausio šilumos šaltinio?
Tais šaltiniais tampa Romo gaminamos krosnelės. Jos iš to, kas jau nereikalinga, išmetama ar utilizuojama. Sako, nieko čia gudraus: skardinė (tarkime, aliejaus ar kito produkto) talpa išvaloma, nuimami dažai, nuplaunama, į ją dedama apkasų žvakė, kad ugnis „neuždustų“ ir pasišalintų dūmai, įmontuojamas kaminėlis… Visų sienelių plotas nemažas, įkaitusi skarda skleidžia šilumą. Darbo tikrai nepavadinsi švariu ir jo tikrai nemažai, bet žmogus dirba atkakliai, jau senei ištobulinęs vieną po kitos esančias operacijas. Bendrauja su tais, kurie gabena pagalbą Ukrainai, perdavė gaminių lapkritį ir gruodžio pradžioje (socialiniuose tinkluose teko matyti padėką jam), tačiau apgailestauja, kad nuo vienos siuntos iki kitos praeina nemažai laiko – tai juk nėra sau kelionė kada sumanius… „Dabar, kai pati žiema, kaip tik jiems labai reikia ir krosnelių, ir rogių“, – sako ir paprašytas kviečia į kitas „dirbtuves“.
Romo Bilinsko konstruojamos „rogės“ – ne nuo kalnelių leistis)nors dabar bevelijame klestelėti ant plastmasės gabalo…), o kroviniui ar sužeistajam per sniegą gabenti. Vėlgi – gamina jis jas iš medinių padėklų (vadinamųjų europalečių), iš to, ką turi ar gauna, ilgas ir trumpesnes, sulankstomas: kad būtų patogiau gabenti, mažiau vietos užimtų. Įvairiai pritvirtinti diržai: vieni leidžia patogiau traukti, – krovinį ar žmogų stabilizuoti. Viskas gerai pamatuota, apskaičiuota ir sutvirtinta (kiek darbo įdedama į vieną gaminį nelengva būtų apskaičiuoti). Pašnekovas paklaustas tik ranka mosteli – darai ir padarai, nieko, girdi, čia gudraus. Yra matęs kažką panašaus, pagalvojęs patobulina pagal turimas medžiagas ar sugalvoja, ką čia dar pridėjus (kad papildomus diržus prilaikyti ar prispausti) prie to, kas būtina. Viskas padaryta tvirtai – ir labai kruopščiai, nesvarstant, kad gal tik kartą kitą prireiks…
… Ir tas kruopštumas, ir gebėjimas vis naujai pažvelgti tarsi į paprastą daiktą ar įrenginį (darniausiai juk tenkinamės tuo, kas mums kitų pagaminta ar pateikta), jį patobulinti – Romui, matyt, iš prigimties. Ir iš netrumpos patirties darbuojantis su medžiu, tvarkant savo namus, nes viską mėgsta pasidaryti pats. O jeigu nemoki? Dažnai atsiremiame į tai – bijodami bandyti, nenorėdami, o gal tiesiog iš tingumo. R. Bilinskas, nuo mažumės matęs besidarbuojantį senelį stalių, o ir pats su sese mieliau imdavę į rankas kokį kaltą nei žaislus, įsitikino: gali labai daug ko išmokti, jei tik domiesi ir turi noro. Kažkada save įvardijęs staliumi, jau daugybę metų jis įvairiai „muzikuoja“, jei taip galima išsireikšti, su medžiu. Ne tik stalai ar suolai, bet ir įvairūs smulkūs buičiai reikalingi daiktai – dubenys, dubenėliai, šaukštai, samčiai ir kaušeliai (tokiais senovėje girą iš kubilų semdavo) buvo jo tarsi firminis ženklas. Dar – skrynios ar skrynelės, tokios, kokios kadaise laivuose ar kitaip keliaudami vežiodavosi to meto keliauninkai ar kariai… Kai kas iš tų gaminių – labiau rekonstrukcija, kai kas – paties meistro sumanymas ir kūryba.
Ramus ir nemėgstantis viešintis R. Bilinskas buvo „atrastas“ ir kaip kryžių meistras – kai Marijampolės muziejininkai ėmė rengti leidinį „Mažoji medinė Marijampolės krašto medinė architektūra“, paaiškėjo, kad kai kurie laikyti bevardžiai kryžiai yra jo padaryti. Tačiau jo diduma darbų skirti ne viešoms erdvėms. Su „Mūzos“ klubu, kurio narys seniai yra, daug kur dalyvavo, labiausiai mėgsta kur nors laukuose, įdomesnėse vietose vykstančius renginius, yra ne kartą buvęs ne tik Kernavėje ar Šveicarijoje (Lenkija), kur vyksta gyvosios archeologijos dienos. Lankėsi ir Ukrainoje – Užkarpatėje viduryje laukų vykusio mūšio rekonstrukcijoje, buvo ir prie Būgo, gal vienuolika metų važinėja į Švediją, Norvegiją, Daniją. Jį domina senoviniai dalykai ir bendravimas: „Būti mugėje, tik prekiauti kur nors „ant gatvės“, mieste, nevažiuoju – man įdomiausia gyvas veiksmas. Susipažįsti, susibendrauji, pas juos daug kas vienaip – o pas mane kitaip…“ O kaip su kalba svečiose šalyse? Taip kaip ir su darbu: kai nori, įdomu – viskas gerai.
…Pašnekovas dar pasvarstė, kad vaikai šiandien nežino, nepažįsta daugelio dalykų ir pasidžiaugė, kad jo anūkas, taip, kaip jis kadaise, seneliui darbuojantis viskuo domisi. Tereikia tą smalsumo sėklą puoselėti…
Suvalkietis Nr.6 (11212) 2026-01-23
Nijolė Linionienė
