Kai mintys prabyla ne žodžiais
Ar žinojote, kad žmogaus smegenys spręsdamos matematikos uždavinį ir kurdamos
meno kūrinį dirba beveik tuo pačiu principu? Skamba kaip paradoksas, bet
neuromokslininkas ir menininkas dr. Audrius Plioplys sako paprastai – matematika ir
menas nėra priešybės. Tai dvi tos pačios kūrybos pusės. Taigi – visi vienu ar kitu
požiūriu esame kūrėjai.
Būtent nuo šios minties Marijampolėje prasidėjo neįprastas kūrybinis eksperimentas.
Nes kai jaunam žmogui pasakoma: „Išsakyk savo mintis“, kartais žodžių tam neužtenka.
Tuomet į pagalbą ateina spalvos, formos, klijai, fantazija ir, žinoma, šiek tiek drąsos.
Tokiu keliu pastarosiomis savaitėmis žengė grupė kūrybingų Marijampolės jaunuolių,
dalyvavusių Menininkų klubo „Mūza“ projekte „Pasaulio sūduviečiai 2026“ ir kūrybinio
jaunimo neuromeno plenere „Kai mintys prabyla“. Marijampolės kultūros centre pristatyti
jų darbai tapo savotišku atsakymu į klausimą – kaip atrodo mintys, kai joms leidžiama
kalbėti ne sakiniais, o vaizdiniais?
Kai neuromokslininkas pasiūlo kurti meną
Šio išskirtinio projekto iniciatorius – JAV gyvenantis neuromokslininkas ir menininkas dr.
Audrius Plioplys. Jo vardas jau seniai siejamas su neuromenu – kūryba, kurioje telpa ir
smegenų veiklos pažinimas, ir mokslas, ir meninė išraiška.
Skamba sudėtingai? Tik iš pirmo žvilgsnio.
Projekto koordinatorė, Menininkų klubo „Mūza“ siela Ona Birutė Surdokienė prisimena,
kad „iš pradžių reikėjo aiškinti esmę – ir mokytojams, ir mokiniams. Bet kai jie pamatė A.
Plioplio darbus, kai išgirdo jo pasakojimus ir suprato idėją, viskas stojo į savo vietas“.
Projekto tikslas – pristatyti po pasaulį pasklidusius sūduviečius ir jų kūrybą, o kartu
skatinti jaunimą ieškoti savosios meninės kalbos.
Dalyvauti plenere buvo pakviesti moksleiviai iš Marijampolės meno mokyklos, Rygiškių
Jono ir Marijonų gimnazijų. Dar prieš plenerą jie kūrė eskizus, bendravo su dr. A.
Pliopliu ir ieškojo formų savo idėjoms išreikšti.
Tai nebuvo užduotis „nupiešk ką nors gražaus“. Reikėjo sukurti pasakojimą – apie
žmogų, pasaulį, jausmus ar net pasąmonės labirintus. Ir tai jau visai kita lyga.
Kai klijai ir fizikos dėsniai nesusitaria
Kaip ir kiekviename kūrybiniame procese, romantikos užkulisiuose buvo kiek mažiau,
nei gali pasirodyti iš šalies. Pasak O. Surdokienės, teko susidurti ir su labai žemiškais
iššūkiais.
„Ne viskas taip gerai lipo, kaip norėjosi. Kai kurios detalės krito, teko taisyti, ieškoti
sprendimų“, – prisimena organizatorė.
Ir turbūt čia slypi viena tikriausių meno pamokų: galutinis kūrinys atrodo lengvas ir
estetiškas tik tada, kai jį apšviečia parodos šviesos. O štai kūrybos užkulisiai dažnai
primena dramatišką kovą tarp sklandančios idėjos, griežtų fizikos dėsnių ir paskutinio
likusio klijų lašo.
Šeši kūrėjai, dvi kameros ir šiek tiek chaoso
Iš viso projekte dalyvavo aštuoni jaunuoliai – šeši instaliacijų autoriai ir du kūrybinio
proceso metraštininkai.
Marija Karsokaitė ir Grytė Virbickė (Marijampolės meno mokykla, mokytoja Neringa
Krivičienė) pristatė darbą „Neuronų žvilgsnis“.
Ieva Daukšytė ir Urtė Degutytė iš Marijonų gimnazijos (mokytoja Birutė Talalajeva)
kvietė susimąstyti prie instaliacijos „Kol esi žmogus“.
Rusnė Pajaujytė iš Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos (mokytoja Zita Kisielienė)
nustebino darbu „Jūrų arkliukas“ – subtilia nuoroda į hippocampus, smegenų sritį,
atsakingą už atmintį, kurios pavadinimas kilo iš graikiško žodžio „jūrų arkliukas“.
Džiugė Juškevičiūtė savo instaliacijoje „Jausmai“ vizualizavo sudėtingą žmogaus vidinį
pasaulį.
Projekto metu Motiejus Ambrasas ir Mykolas Kiveris fiksavo visą kūrybinį procesą –
filmavo, kalbino kūrėjus ir kūrė trumpus vaizdo siužetus. Taip gimė dar vienas meno
sluoksnis – pasakojimas apie tai, kaip iš chaoso, bandymų ir improvizacijos gimsta
galutinis kūrinys.
Tuo pat metu buvo tęsiamas ir projektas „Atminties raštai“ prie Varnupių piliakalnio, kur
gimnazistai tapė ant akmenų, tarsi jungdami istoriją, atmintį ir dabartį į vieną gyvą
pasakojimą.
Mintys gali prabilti ir muzikos garsais
Parodą praturtino ir muzikinė interpretacija.
Jaunieji atlikėjai iš Vilkaviškio vyskupijos krikščioniškosios kultūros centro meno
mokyklos – Luknė Šlekytė (violončelė) ir Jovis Jočionis (fortepijonas) – pristatė
muzikinius kūrinius, tapusius savotišku dialogu su vizualiuoju menu.
Tai dar kartą priminė: mintys gali kalbėti ne tik spalvomis, bet ir garsais.
Iš Marijampolės – į pasaulį
„Didžiuojamės, kad turime mąstantį jaunimą, kuris geba savo mintis išreikšti
įvairiausiomis priemonėmis“, – sako O. Surdokienė.
Ir tai nėra tik žodžiai
Dr. A. Plioplys savo neuromeno darbus ir mokslinius pranešimus pristato tarptautinėse
auditorijose, todėl dalis šiame projekte gimusių idėjų jau tampa platesnio pasaulinio
pasakojimo dalimi.
Tai reiškia, kad Marijampolėje gimęs kūrinys gali būti pamatytas už tūkstančių kilometrų.
Jaunam žmogui tai – stipri žinia: kūryba neturi geografinių ribų.
Kas toliau?
Kol kas instaliacijos dar kurį laiką liks Marijampolės kultūros centre, o vėliau, tikimasi, pasieks ir pačias mokyklas. O. Surdokienė sako, kad bendradarbiavimas su dr. A. Pliopliu bus tęsiamas. Nes tai yra įdomu. Nes kartais užtenka vieno klausimo: „Kaip atrodytų tavo mintys, jei galėtum jas parodyti?“ Ir tada paaiškėja, kad jos gali virsti menu. O kartais – net visai nauju būdu suprasti save.
