120-osioms išeivijos dailininko Viktoro Petravičiaus gimimo metinėms – parodos

Marijampolė mini garsaus lietuvių išeivijos dailininko Viktoro Petravičiaus (1906–1989) 120-ąsias gimimo metines. Būtent šią savaitę, gegužės 12-ąją sukako120 metų nuo dailininko gimimo Zanavykų krašte, Šakių valsčiaus Bedalių kaime.

„Viktoras Petravičius – vienas ryškiausių XX a.lietuvių grafikų, didžiąją kūrybinio kelio dalį ėjęs išeivijos keliais. Unikali jo meninė individualybė dare stiprų poveikį visailietuvių dailės raidai. Jis pirmasis taip galingai pajuto mitinį etninės kultūros klodą,intuityviai kūrė mitologinės atminties gaivinamąją poetišką žmogaus ir gamtos vienybės pasaulį“, – taip apie šį menininką yra rašiusi dailėtyrininkė dr. Ingrida Korsakaitė.

V. Petravičius mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, vėliau Kauno meno mokykloje, kurioje pasirinko prof. Adomo Galdiko grafiko studiją. 1931–1933 m. V. Petravičius lankė privačią Mstislavo Dobužinskio dailės studiją Kaune. 1935 metais, gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, išvyko studijuoti į Nacionalinę aukštąją dailiųjų menų mokyklą ir Nacionalinę dailiojo ir taikomojo meno akademiją Paryžiuje, kur mokėsi iki 1938-ųjų.

V. Petravičius pirmą kartą savo kūrinius eksponavo dar 1931 m. tarptautinėje meno parodoje Čekoslovakijoje, o nuo 1935 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Būtent studijų Paryžiuje laikotarpiu V. Petravičius sukūrė savo žymiausius prieškario kūrinius – lietuvių liaudies pasakų „Gulbė karaliaus pati“ (1937) ir „Marti iš jaujos“ (1938)

iliustracijas. Už iliustracijas knygai „Gulbė karaliaus pati“ 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje jis buvo apdovanotas Didžiuoju prizu.

1938 m. grįžęs į Lietuvą dailininkas čia surengė dvi personalines parodas, o nuo 1940 m. pradėjo dėstyti Kauno taikomosios dailės institute. Buvo meno skyriaus pirmininkas, sukūrė kostiumų ir dekoracijų eskizų Kauno valstybiniam teatrui. 1944 m. V. Petravičius su šeima pasitraukė į Vakarus. Iš pradžių apsigyveno Vienoje (Austrija), o nuo 1945 m. – Miun-chene (Vokietija). Būdamas ten, suorganizavo Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA) išlaikomą dailės akademiją ir jai vadovavo, rengė parodas, organizavo studijas. 1949 metais grafikas su šeima emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Čikagoje.

Kaip ir daugelio išeivių gyvenimo pradžia Junginėse Amerikos Valstijose nebuvo lengva. V. Petravičius dirbo Cicero metalurgijos įmonėje, nuo 1951iki 1954 metų – dailininko įgūdžių reikalaujantį darbą keliose Čikagos vitražo studijose, dalyvavo lietuvių dailės parodose su seniau sukurtais darbais, pradėjo iliustruoti JAV leidžiamas lietuvių rašytojų knygas (pavyzdžiui, 1952 metais iliustravo Balio Sruogos istorinę poemą „Giesmė apie Gediminą“).

Čikagoje V. Petravičius kūrė grafikos darbus, skulptūras, išbandė kitus žanrus, dalyvaudavo parodose. 1951–1954 metais jis dirbo dizaineriu Čikagos De Prato, Hatchert, Drihobel, Serbicky vitražo studijose, 1962-aisiais atidarė privačią dailės studiją. 1962–1964 m. jis buvo Čiurlionio dailės galerijos direktorius. V. Petravičiaus kūryba darė didelę įtaką Amerikoje gyvenusiems lietuvių menininkams, svarbiausiu savo mokytoju jį laikė ir garsi išeivijos dailininkė bei meno mecenatė Magdalena Birutė Stankūnienė.

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje V. Petravičius pradėjo kurti spalvotus raižinius, juose naujai traktavo tautosakines, mitologines,istorines, biblines temas, poetiškai perteikė būties problemas, montažas ir variacijos tapo svarbiausiais kūrybos principais. Aštuntojo-devintojo dešimtmečio jo kūrybai būdinga fantastinės gamtos ir architektūros vizijos su lietuviško sodžiaus motyvais, kompozicijos dažnai vertikalaus formato, monumentalios tektonikos, vyrauja vitališkumas, spontaniškumas, erdvės ir laiko beribiškumas, žemės ir dangaus, saulės ir mėnulio, moters ir vyro opozicijos.

V. Petravičius jau nuo 1935 metų dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Individualios jo darbų parodos Čikagoje buvo surengtos beveik dešimt kartų, jo kūryba eksponuota Clevelande (1966), Vilniuje (1969, 1983, 1986), Elkharte (Indianos valstija, 1984). Po dailininko mirties parodos vyko Vilniuje (1996, 2012 m.), o 2006-aisiais – Kaune ir Čikagoje. Jo kūrinių turi ir Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

Po viešnagės pas dailininką V. Petravičių, maždaug apie 1979 metus, Vilniuje gyvenantis skulptorius Vladas Vildžiūnas sukūrė apie jį dokumentinį filmą. V. Petravičiumi domėjosi ir Jungtinių Amerikos Valstijų žiniasklaida. 1982 m. JAV televizija parodė Michael Beaty filmą apie Petravičių, apie jo kūrinius taip pat rašė ir JAV spauda. Po V. Petravičiaus mirties 1990 m. dar vieną dokumentinį filmą, pavadinimu „Viktoras Petravičius“, sukūrė JAV lietuvių fotografas Algimantas Kezys ir kino operatorius Arvydas Reneckis.

Marijampolės menininkų klubo ,,Mūza“ ir ilgametės jo vadovės Onos Surdokienės iniciatyva pasitinkant dailininko 120-ąsias gimimo metines Marijampolės kultūros centre atidarytos dvi jam skirtos parodos. Vienoje jų – paties dailininko pristatymas ir keletas jo darbų, o kitoje – kūrybinio jaunimo darbų paroda ,,Viktoro Petravičiaus pasakų įkvėpti“. Šioje parodoje jaunieji kūrėjai pristato grafikos darbus ir piešinius. ,,Menininkų klubas ‘Mūza’ yra įsipareigojęs skleisti žinią apie garsius kraštiečius, kad jie nebūtų pamiršti ir kad jų kūryba būtų artima ir mūsų dabartiniams kūrėjams. Mums labia svarbu, kad tokius garsius menininkus kraštiečius žinotų bei pažintų jaunimas“, – teigė O. Surdokienė.

Parodoje darbus pristatė keletas dešimčių jaunųjų kūrėjų, kiekvienas jų darbas pasakoja savitą istoriją, tačiau kartu jungiasi ir į bendrą pasakojimą. Parodos atidarymo metu buvo įteikti padėkos raštai moksleiviams, dalyvavusiems šioje parodoje, o eksponuojami meno kūriniai priminė Viktoro Petravičiaus kūrybos svarbą Lietuvoje.

Tai jau ne pirmas kartas, kai V. Petravičiaus darbai eksponuojami Marijampolėje. Prieš kelerius metus Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje veikė dviejų menininkų – V. Petravičiaus ir jo studento Zenono Varnausko (1923–2010) kūrybos paroda „Perskeltas meno pasaulis. Viktoras Petravičius ir Zenonas Varnauskas“. Joje eksponuoti V. Petravičiaus kūriniai priklauso Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijai, o Zenono Varnausko paveikslai buvo atvežti iš Kauno; juos paskolino dailininko našlė tekstilininkė Aldona Tamošaitytė-Varnauskienė, kuri saugo tapytojo meninį palikimą.

1978 m. Petravičiaiįsigijo nedidelę sodybą Union Pier vietovėje Michigano valstijoje. Išsikėlęs iš Čikagos, atitolęs nuo varginančio didmiesčio, atsidūręs gamtos prieglobstyje, aštuntą dešimtį einantis dailininkas patyrė didžiulį kūrybinį pakilimą, iki savo mirties 1989-aisiais sukūrė dar daug vertingų darbų.

DRAUGO ŠEŠTADIENINIS PRIEDAS KULTŪRA * LITERATŪRA * MOKSLAS  Nr.20 (40) 2026-05-16

ALGIS VAŠKEVIČIUS