Nesibaigiantys, stebinantys ir džiuginantys atradimai kūrybiniai, meniniai atradimai – racionalių, protu ir patirtimi paremtų įvykių ar dėl netikėtos jų sekos susiklosčiusio vyksmo rezultatas. Visa, kas trejetą metų vykusio tęstinio projekto „Pasaulio sūduviečiai” metu buvo įgyvendinta, prie ko prisiliesta, kuo džiaugtasi ir stebėtasi, būtų nelengva išvardinti. Nes tiek organizuojant, tiek renginių metu – o ir po jų – kasmet vis labiau mezgėsi bendravimo, pažinčių ir pažinimo, informacijos ir idėjų „tinklas”. Taip gimė netikėti, drąsūs ir, kartais atrodytų, net neįmanomi kultūros įvykiai ir reiškiniai. Ne kažkur, o pas mus.
Paskutinis šių metų projekto „Pasaulio sūduviečiai” akcentas – lapkritį įvykęs renginys „netikėčiausi kūrybiniai atradimai” ir jo pavadinimas tarsi apibendrina visa tai, kas buvo. Marijampolės evangelikų liuteronų bažnyčioje vykusi popietė irgi galėtų būti įvardinta kaip „netikėčiausia”. Ką bendra turi garsusis Voiničiaus manuskriptas (rankraštis), muzikuojantis Marijampolės jaunimas, Česlovo Sasnausko choras ir menotyrininkė, miniatiūrinių knygelių kūrėja Aušrinė Dubauskienė? Pasirodo – turi, tačiau turime paminėti dar vieną vardą. Tai jau ne kartą marijampoliečių projekte su savo kūryba bei idėjomis dalyvavęs Audrius Plioplys, Čikagoje gyvenantis neuromokslininkas ir menininkas. Daug jo kūrinių esame matę, dalyvavę jo galvoje gimusios akmenų instaliacijos „Atminties raštai” prie Varnupių piliakalnio kūrime, ieškojome sąsajų su mūsų vardais žvaigždynuose… šį kartą kalbėta apie vieną naujausių jo atradimų – „prakalbintą” vadinamąjį voiničiaus rankraštį, dešimtmečius drumsčiantį protingų vyrų ir moterų protus. Nežinantiems: „Voiničiaus rankraštis – paslaptinga knyga, parašyta maždaug prieš 500 metų nežinomo autoriaus, nežinoma kalba ir neiššifruota rašto sistema” (Vikipedija). Rankraštis pavadintas Michailo Vilfrido Voiničiaus, Telšiuose gimusio bibliofilo, antikvaro, revoliucionieriaus, kuris 1912 metais jį kartu su kitais vertingais leidiniais nusipirko Italijoje, vardu. Po jo mirties 1930 metais jį paveldėjo žmona Etelė. Jai mirus 1960 metais rankraštis turėjo dar du šeimininkus, galiausiai perduotas Jeilio (JAV) universitetui, buvo kataloguotas. Rankose laikydama paslaptingąjį leidinį (jo lapai vėliau pasklido tarp susirinkusiųjų) renginį subtiliai vedusi Odeta Pučinskienė supažindino su esmine informacija, akcentuodama, kad žmogui labai svarbu pažinti bei parodyti pasaulio virsmą bei darną. Daugiau kaip prieš 500 metų sukurta knyga, pilna išraiškingų piešinių, į nėrinius dėl savito šrifto panašių tekstų, keistų, bet, regis, tokių atpažįstamų ženklų, tarsi kalbėjosi su tuos lapus vartančiu… Augalai ir moterų figūros, žvaigždynai ritmiškai besikartojantys ženklai – viskas iš tiesų tarsi sukasi ratu. A. Plioplys rankraštį pradėjo nagrinėti 2020-aisiais. Jį sužavėjo neįprasti rašmenys, piešiniai, atskirų dalių išdėstymas pagal tam tikrą sistemą, o ėmęs gilintis suvokė, kad reikia žiūrėti į visumą, o ne nagrinėti atskirus dalykus kaip tai darė ne vienas bandžiusių „atrakinti” šią paslapčių skrynią. Išanalizavęs atskirai kiekvieną žodį ir eilutę A. Plioplys priėjo prie išvados, kad šis rankraštis artimas Hildegardos Bingenietės dvasiai (apie šią XII A. Vienuolę, paskelbtą šventąja, dabar daug rašoma). Hildegarda buvo poetė, kompozitorė, mokslininkė, sukonstravusi savo kalbą, nes ne viską buvo galima viešai skelbti. Pasitelkęs dirbtinį intelektą A. Plioplys išvertė vieną skyrių į šnekamąją kalbą (ženklus paverčiant garsais), tekstu susidomėjo muzikai. Toks tekstas prieš 600 metų galėjo būti giedamas ritualinio gydymo tikslais. Apskritai visas rankraštis, matyt, liudija tai, jog pasaulis, žmogus, augalas yra vienis. Tai, kas pasakyta, lyg mozaika dėliojosi į vientisą pasakojimą, vis skambant jaunųjų atlikėjų Lauros Pečkauskaitės, Ievos Charžanauskaitės, Atėnės Urbonaitės, Aistės Švedaitės ir Luknės Šlekytės atliekamiems kūriniams. O Mindaugo Radzevičiaus vadovaujama Česlovo Sasnausko choro moterų grupė padovanojo stebuklingai skambančias giesmes iš paslaptingojo rankraščio… Dar vienas dalykas dvelkė paslaptimi: po stiklo gaubtais sudėtos miniatiūrinės knygelės su rakteliais. Aušrinė Dubauskienė sakė, kad tie rakteliai nuo dangaus gabalėlio, nes turėdami visą dangų mes tiesiog išprotėtume – kiek visko ten daug. „aš jas darau, kai nedirbu kitų darbų, kaip viduramžiais: dėlioju, siuvu. Ir raktelius pritaikau – viduramžiais knygas juk užrakindavo, nes ten esantys dalykai buvo ne visiems skirti. Jos – tai ne tas didysis rankraštis, bet… ” projekto vadovė Onutė Surdokienė dėkojo visiems projekte dalyvavusiems, o šios popietės dalyviams ir įteikė prisiminimo dovanas.
Autorė – Nijolė Linionienė
Straipsnis publikuotas 2023 m. gruodžio 2 d. Marijampolės apskrities laikraštyje „Suvalkietis“ Nr. 95 (10993)
